Vartant metų kalendorių, žvilgsnis neišvengiamai užkliūva už tam tikrų datų, prie kurių tvarkingai eilutėmis išsirikiavę vardai lyg ir pažada kiekvienam savo dieną. Tačiau, kaip žino ne vienas, ši pažadėta diena kai kuriems taip ir lieka nepasiekiama. Vardadieniai – tai tradicija, kuri Lietuvoje yra giliai įaugusi į kasdienę kultūrą, tačiau už jos paprastumo slypi sudėtinga sistema, savos taisyklės ir ne vienas paradoksas, apie kurį retai kalbama atvirai.
Daugelis žmonių puikiai atsimena, kaip vaikystėje laukė savo dienos plėšomajame sieniniame kalendoriuje. Kai jos nerasdavo, neretai kildavo ne tiek nusivylimas, kiek tikras smalsumas: kodėl mano vardo ten nėra? Šis klausimas nėra toks paprastas, kokiu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis susijęs su istorija, kalbos mokslu ir net tam tikra biurokratija, kuri nusprendžia, kuriam vardui vieta kalendoriuje priklauso.
Kaip gimsta vardo diena
Vardadienių tradicija Europoje siekia krikščionybės plitimo laikus, kai kiekvienai metų dienai buvo priskiriamas šventasis globėjas. Krikštijant vaiką, jam suteikiamas šventojo vardas tapdavo savotiška dvasine apsauga, o to šventojo minėjimo diena virsdavo asmeniška švente. Lietuvoje ši tradicija įsitvirtino ypač stipriai – istoriškai vardadienis buvo svarbesnis už gimtadienį, nes buvo suvokiamas kaip ryšys su dangiškuoju globėju, o ne tik su gimimo data.
Tautinių, lietuviškos kilmės vardų įtraukimas į kalendorius prasidėjo tik tarpukariu, kai atgimstanti tautos savimonė skatino grįžti prie senosios baltų tradicijos. Leidėjai tuometiniuose kalendoriuose prie krikščioniškų datų pradėjo rašyti Vytautus, Mindaugus, Egles ir Rūtas. Tačiau, kaip pastebi etnologai, ši tvarka dažnai buvo nustatoma labai laisvai – vadovaujantis ne moksliniais principais, o leidėjų nuožiūra. Taip atsirado ir chaosas: tas pats vardas skirtinguose kalendoriuose galėjo būti pažymėtas visiškai skirtingomis dienomis, kartais net kelis kartus per metus.
Kas nusprendžia, kuriam vardui vieta kalendoriuje
Šiandien vardadienių kalendoriaus klausimais Lietuvoje rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija kartu su etnologais ir kalbininkais. Tačiau net ir esant tokiai priežiūrai, vieningos ir visuotinai pripažintos sistemos vis dar trūksta – skirtingi leidėjai ir toliau skelbia nevienodas datas, ir tai, kas galioja viename šaltinyje, kitame gali nesutapti. Į oficialų vardyno kalendorių paprastai patenka tik tie vardai, kurie atitinka lietuvių kalbos taisykles ir yra pakankamai paplitę šalyje.
Čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl tiek daug žmonių savo vardo kalendoriuje neranda. Vardams, atkeliaujusiems iš kitų kalbų ir neturiniems lietuviškų šaknų, vietos standartiniame vardadienių sąraše dažniausiai neskiriama. Tai nėra baudimas ar diskriminacija – tai kalbinė logika. Jei vardas neatitinka lietuvių kalbos darybos normų ir neturi lietuviško atitikmens, jam tiesiog nėra kur „prikabinti” datos. Kaip buvo minėta antroponimikos specialistų, tokie vardai kaip Deividas ar Gitana dažniausiai ir sulaukia nusiskundimų dėl vardadienio nebuvimo, nes jie neturi lietuviškų šaknų, kurios leistų juos susieti su kalendoriaus tradicija.
Lietuviškų šaknų reikšmė
Kalbininkai pabrėžia, kad vardų įtraukimas į vardyną – tai ne tik simbolinis gestas, bet ir atspindys to, kaip visuomenė supranta kalbos tapatybę. Kuo vardas labiau atitinka lietuvių kalbos darybos principus, tuo didesnė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau jis ras savo dieną kalendoriuje. Priešingai, vardai, perimti tiesiogiai iš kitų kalbų be jokio pritaikymo, lieka tarsi lauke – jie gyvi visuomenėje, bet oficialiosios tradicijos jiems durys yra pridarytos.
Vis dėlto pasaulis juda į priekį, ir kalbininkų darbas nelieka statiškas. Naujų vardų atsiradimas, svetimžodžių lietuvinimai, tėvų kūryba – visa tai nuolat keičia vardyną. Komisija periodiškai svarsto naujų vardų įtraukimą į kalendorių, atsižvelgdama į jų paplitimą ir kalbinį tinkamumą. Taigi, tai nėra uždarytos durys – tai durys, kurioms reikia tinkamo rakto.
Kai vardas – naujas ir vienišas
Šiuolaikiniai tėvai vis drąsiau renkasi neįprastus, išradingus ar net visiškai naujus vardus, kartais sugalvotus iki tol niekada nevartotų žodžių junginių pagrindu. Tokie vardai dažniausiai neturi vardadienio ne todėl, kad kažkas jiems neleistų jo turėti, o paprasčiausiai todėl, kad jų dar nespėta įtraukti į jokią sistemą. Kol vardo nešiotojų yra vos vienas ar du visoje šalyje, sunku tikėtis, kad jis sulauks oficialaus pripažinimo.
Tautinių vardų chaosas tęsiasi ir kitoje plotmėje: kai kurie senieji lietuviški vardai turi net kelias datas skirtinguose kalendoriuose, o kiti, kad ir kaip keista, nėra įtraukti niekur. Tai liudija, kad sistema formavosi natūraliai, be griežto plano, ir iki šiol nėra visiškai sutvarkyta. Kai kurie tautiniai vardai datos sulaukė pagal istorines aplinkybes – pavyzdžiui, Mindaugo vardadienis susietas su valstybine data liepos 6-ąją. Tačiau daugumos senųjų vardų dienos buvo priskiriamos kur kas atsainiau.
Ką daryti, jei tavo vardas neturi vardadienio
Neturėti vardadienio oficialiai – tai nereiškia neturėti progos švęsti. Kalbininkai ir tradicijų tyrinėtojai siūlo tokiais atvejais ieškoti artimiausio kilme ar skambesiu vardo datos ir priskirti ją sau. Kita galimybė – pasirinkti asmeniškai reikšmingą dieną ir švęsti ją kaip savo vardo dieną. Tai ne taisyklių laužymas, o tradicijos gyvumas: kiekviena karta ją perima ir šiek tiek papildo sava patirtimi.
Galiausiai verta paminėti, kad vardadienio nebuvimas kalendoriuje nekeičia vardo vertės nei jam, nei jo nešiotojui. Vardas – tai tapatybė, ryšys su šeima, kartais ir su tauta. Tradicija yra gyva tik tada, kai ji sugeba apimti ir tuos, kurie tarsi iškrenta iš jos rašyto lapo. Tad jei jūsų vardo toje eilutėje nėra – galbūt tiesiog laikas jį ten įrašyti pačiam.